Juozas Aputis

“Kad ir kokią sunkią naštą prieš daugel metų tau būtų uždėjęs laikas, vis tiek nuo tam tikros akimirkos prasideda užmaršties erozija, praeitis ima nykti ir tolti. Šitaip atsitinka, kai miršta labai artimas žmogus, kai pirmaisiais mėnesiais negali nieko kito žinoti, kaip tik tą mirtį ir viską, kas buvo susiję su mirusiuoju. Liesdamas ar matydamas jo daiktus, tu girdi ir jo žingsnius, jo žodžiai skamba ausyse, jo akys seka tave visur ir visada, kiekvieną gražų ar niekingą savo darbą matuoji to negyvo žmogaus požiūriu. Jis yra tartum kokia kelrodė žvaigždė. Tačiau nepajunti, nuo kada pradedi jį užmiršti, ir pagaliau nustebęs baugiai krūpteli: viešpatie, tiek laiko aš jo nebeprisiminiau, jis liovėsi vaikščiojęs šalia, jis iš tikrųjų pasitraukė iš mūsų tarpo, jo nebėra, jis gilioj ir tamsioj praeities duobėj; o jeigu ką ir prisimeni, tai tik iš labai seno laiko, kuris panašus į pavasario rūką, kai kiekvienas daiktas netikras lyg kokia vizija.”
― Juozas Aputis, Keleivio novelės