Lietuva / Lithuania discussion

ši knyga pasirinkta atsižvelgiant į spalio 1-ąją d. minimą Tarptautinę pagyvenusių žmonių dieną, kuri paskelbta 1990 m. gruodžio 14 d. JTO iniciatyva.
Šią dieną skatinama atkreipti dėmesį į senėjimo problemas, pagyvenusių žmonių gyvenimo sąlygas, ugdyti jaunų žmonių pagarbą senyvo amžiaus žmonėms.

Vieno balso persvara (17/16, iš viso - 33) Jonas Jonasson knyga "Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo" nurungė Benoîte Groult "Gyvenimo druską", tačiau jei tik yra noro, galite skaityti abi knygas. Diskusija nuo to nė kiek nenukentės.

***************************************************

Ar perskaityta knyga patiko? Kodėl?
Kokius jausmus išgyvenote ją skaitydami?

***************************************************
Ar kada nors susimąstėte apie tai, kada ateina senatvė? Ar ji susijusi su tam tikru amžiumi, ar su ypatinga vidine būsena? Kas baugina labiausiai, kai pagalvojate apie senatvę, o gal jos visai nebijote? Kaip manote, ko labiausiai trūksta pagyvenusiems žmonėms ir kaip jiems galėtume padėti kiekvienas iš mūsų.

Sveiki, virtualūs knygų klubo nariai (tikiuosi, niekur nedingot, ir tie, kas balsavot, čia irgi tarsit žodį).

Aš jau šiandien atidarau diskusiją, nes vakar paskelbiau temą sekančiam mėnesiui, o be to, dar pirmą spalio savaitę perskaičiau mūsų išrinktą knygą, taigi pamažu viskas gali išgaruoti iš atminties.
Šiaip labai džiaugiuosi, kad pradėjom knygų klubą būtent su šia knyga, nes skaityti buvo lengva ir linksma. Kūrinys paprastas, bet ne prastas. Skaitydama vis pagalvodavau, kad ir Jūs, tie kurių nepažįstu, galbūt dabar kikenat iš to paties, kaip ir aš :)
Knygai daviau aukščiausią įvertinimą, bet jei labai norėčiau prie kažko prisikabinti, tai galbūt sakyčiau, kad "Šimtametis..." visgi šiek tiek per stora knyga. Bet tokį ilgą gyvenimą gal ir sunku aprašyti mažesne apimtimi... o tas gyvenimas dargi toks spalvingas to šaunaus švedo. Istorinių faktų netikrinau, bet atrodo įtikėjau, kad toks žmogus išties egzistavo. Labai pritariu Alano požiūriui į politiką ir religiją. Galbūt kiek priekaištų turėčiau pagrindinio veikėjo polinkiui į stipriuosius gėrimus, bet kol žmogus gali save kontroliuoti, tol į tai linkstu žiūrėti pro pirštus. Ir kiti knygos veikėjai patiko, netgi blogiukai. Labai smagūs ir neeiliniai charakteriai, liūdna ir nuobodu tikrai nebuvo su tokia kompanija. Praleidau trerjetą malonių dienų toje kompanijoje ir nusprendžiau imtis antros knygos B. Groult "Gyvenimo druska", nes visgi norėjosi labiau pasinerti į tą senatvės temą, dėl kurios čia ir susirinkome. Taip, "Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo" taip pat iš dalies apie senatvę, ironizuotai ir su humoru atskleista čia ši tema. Na, gyvenimas nugyventas išties įspūdingas, tai ir senatvė čia tokia pat. O va, "Gyvenimo druska" nuo pirmų puslapių nuteikė gana niūriai. Garbės žodis, perskaičius pirmus puslapius, tiesiog pašiurpau... Ir kitą rytą atsikėlusi, nusprendžiau nebesivolioti lovoje ir... įkopti į kalną (tiesiogine prasme, nes gyvenu Norvegijoje). Nors senatvės nebijau, žinau, kad ji gali būti graži. Giminių rate pilna gražių pavyzdžių, tikiu, kad ir aš sugebėsiu išlaikyti savy tą optimizmą. Tiesiog išsigandau to, jog tos senatvės taip ir nesulauksiu. Žodžiu, ryžausi stiprėti fiziškai :D kai sakau, kad pašiurpau nuo knygos, neturiu minty, kad man ji nepatiko. Patiko. Labai. Vėlgi skyriau 5 balus. Bet skaityti buvo nelengva, nes visuomet labai viską suasmeninu ir perimu knygos veikėjų jausmus... Tai to liūdesio, skausmo man buvo per daug. Verkiau.
O kalbant apie senatvę, neįsivaizduoju, kada ji ateina, kada žmogus pasijunta senas, aš širdy vis dar 16, kažkaip ties tais metais jaučiuosi užstrigusi, nors prabėgo ištisas dešimtmetis. Bet nemanau, kad sulaukus pensijinio amžiaus taip ir "prisirašai" prie senukų... Gal kai pastebi vis daugiau draugų, artimųjų išeinančių Anapilin, gal kai tikrai sunki liga užklumpa... Galbūt tada. Ko trūksta pagyvenusiems žmonėms? Manau, elementaraus dėmesio. O jį kiekvienas galime, tik ne visada norime, parodyti. Galbūt trūksta laiko, gal tolerancijos kitai kartai, bet manau, būtina per save perlipti ir nepamiršti bent jau pačių artimiausių ir vyriausių.
O savo tiradą norėčiau užbaigti H. Murakamio žodžiais iš knygos "Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą" (p.s. ši knyga atsidūrė mano rankose po "Gyvenimo druskos", kaip dar vienas motyvacijos šaltinis aktyviau sportuoti): "O žmonėms, išvengusiems mirties jaunystėje, kaip privilegija yra suteikiama palaiminga teisė senti. Jų laukia didžiulė garbė, vadinama kūno nusilpimu. Tą faktą reikia pripažinti ir su juo susitaikyti."

...Taigi...taigi... knyga įdomi (nors tikėjausi kitokio stiliaus), tai nuotykinis detektyvas. Perskaičius puse knygos supratau/maniau, kad ši Alano gyvenimo istorija neįtikėtina ir mažai tikėtina. Ar tai tiesa ? nžn. Sprogmenų specialistas Alanas pasirodo labai protingas vyrukas (net genijus sakyčiau padėjo sukurti atomine bomba). Manau pagrindinis Alano gyvenimo lūžis įvyksta kai išeina į "pensiją" grįžta į savo gimtąjį miestelį. T.y. vieną dieną dar eini į darbą, tu turi rutiną, ir ops...kitą rytą tau nebereikia niekur eiti, skubėti, atlikti tau skirtas užduotis.
Tikrai juokiausi iš Alano pokštu :D katinas vardu Molotovas, kaip lapę norėjo sugauti :D Kaip leidosi Balio oro uoste -mano vardas Doleriai- :D arba kai pietavo su Stalinu ir Alanas padeklamavo eilėraštį gimtąją švedų kalba :D
Tikrai smagu dabar prisiminti šias akimirkas.

Dabar skaitau gyvenimo druska, ten jau rimtesnė knyga, bet labai įdomi.

Indre, ir aš šią knygą buvau įtraukus į skaitytinų sąrašą, bet vis abejojau, ar verta pradėti, tas viršelis toks pasitijėjimo nekeliantis... :)

Dariau, mačiau knygą gana prastai įvertinai. Įdomu, kokias kriterijais remdamiesi jūs vertinat savo perskaitytas knygas? Aš kiek pastebėjau itin retai duodu žemus balus, visada atrandu pliusų knygose, nekyla ranka rašyt "neigiamo pažymio".

Perskaičiau "Šimtametį..." ir aš. Smagi knyga, lengvai skaitosi, bet kažkodėl gilesnio įspūdžio neliko. Na tokia kaip saldainis, kurį suvalgai ir pamiršti...Manau, kad jos populiarumą gali lemti ir tai, kad joje kažką sau rasti gali pačių įvairiausių žanrų mėgėjai (detektyvas, istorija, komedija, pasaka :) )
Rašytojui akivaizdžiai fantazijos netrūko taip supinti, nuotaikingai aprašyti įvairius istorijos faktus. Tiesa, kad ši istorija galėtų būti reali man mintis tikrai nekilo :) Na, jei realybės ir būtų, tai ji labai stipriai pagražinta.
Priimtinas man šioje knygoje buvo subtilus skandinaviškas jumoras, nors kartais ir juodokas.
Rašymo stilius įdomus - beveik be dialogų, pasakojimo stiliumi, žavėjo ten mane įmantrūs gražiai suraizgyti sakiniai (tiesa, skaičiau anglų kalba, todėl negaliu vertinti vertimo į lietuvių kalbą).
Senatvės tema tiesiogiai labai išreikšta gal ten ir nebuvo, bet išvada peržvelgus Alano gyvenimą man peršasi tokia: ilgą ir įdomų gyvenimą galima nugyventi, jei į viską žiūrėsi pozityviai, nebijosi priimti iššūkių, sugebėsi prisitaikyti ir būsi ištikimas savo (o ne politikos ar religijos primetamiems) įsitikinimams, priimsi realybę tokią, kokia ji yra (“Things are what they are, and whatever will be, will be.” )

aš tik norėjau paminėt, kad nors pati knygos dar neskaičiau, bet jūsų aptarinėjimus paskaityti labai įdomu.. ir lengviau sugalvoti, ar norėsiu knygą skaityti paskui, ar ne.. taip ir toliau! :)

Jo, lietuviai dažnai pesimistiškai rašo, įdomu būtų Dauguvietytės knygas paskaityti, manau ji Alano "tipo" moteris, ryški asmenybė ir turi puikų humorą, o ir stikliuko neatsisakydavo prie progos :D
Gal kas skaitėt ką nors iš jos raštų?

Aš skaičiau Dauguvietytės "Post Scriptum". Na jei lyginti su Alanu (Šimtamečio dar nebaigiau, liko visai nedaug, tikiuosi penktadienį jau sukurpti čia atsiliepimą), Dauguvietytė visgi kaip moteris daugiau dėmesio skiria detalėms, jausmams, emocijoms, pojūčių, nuotaikos aprašymui. Alanas gi - eidavo kiaurai, labai nesigilindamas kas ir kaip. :)

Aha, Alanas toks itin nesigilinantis į jausmus, gal tik pabaigoj, kai paaiškėja, jog jo galimybės "būti" su moterim nėra visiškai nulinės, atsiranda viltis ir kitokiam jo veidui, romantiškesniam ir jautresniam. Bet va, knyga ėmė ir pasibaigė, tas jo veidas taip ir liks nepažintas. Beje, keistoka, kad moterys tokio neeilinio žmogaus gyvenime nesuvaidino jokio ryškesnio vaidmens, juk moterys visuomet šalia didžiųjų vyrų ;)

Oi, Rolanda, tikiuos neišdaviau per daug knygos pabaigos :)

Nieko nieko, dabar dar labiau smalsu, iš kur pas jį ten moteris atsiras :D Nes iš tiesų visą gyvenimą moterų nebuvo, tik bendrakeleiviai. Keistoka sakyčiau...

Tai kad taip ir buvo :) Įsivaizduokit. Stovi Sibiro vidury: "Kur einam?" - "Ai, gal einam į Korėją". Iš Kinijos tiesiai į Švediją, nesvarbu, kad beveik peškom... Nu kiaurai per kalnus :)

Geriau ir nepasakysi. Varė kiaurai, nors tempas jo ir nereaktyvinis, bet svarbu - užtikrintas, net pavydėt galima :)

Na štai, pagaliau sudorojau Šimtametį ir aš. Dėl laiko stokos dorojau ilgai, bet su pasimėgavimu. Knyga nustebino, gerąja prasme. Knygynuose ir parduotuvėse šios knygos viršelį buvau nužiūrėjusi senokai, kažkaip su gera knyga man jis nelabai asocijavosi. Bet kad jau išširinkome, o aš sau pasižadėjau būti virtualaus knygų klubo aktyvia dalyve, tai ėmiau jautį už ragų.

Labiausiai nustebino ir patiko pasakojimo paprastumas ir stilius. Tarsi sedėčiau su drauge prie kavos puodelio/vyno taurės, o ji man paprastai pasakotų apie tai ką nuveikė per savaitę. Be jokių didelių įžangų ir paaiškinimų, gi ir taip viskas visiems aišku ir paprasta. Tarsi Alano gyvenima būtų be trukdžių ir sunkumų, net sudėtingiausioje situacijoje, jis matydavo išeitį, kur viskas susideliodavo taip lengvai ir paprastai. Tiek visko nuveikta, tiek žmonių sutikta, o rodos be jokių didesnių planų ir pastangų. Apdovanojo likimas Alaną, ne kitaip. Iš tiesų pozityviai nuteikianti knyga, verčianti ne tai kad nusijuokti, bet bėgti į kitą kambarį ir vyrui cituoti tam tikras pastraipas.

Klausimas ar rekomenduočiau knyga kitiems? Nežinau, nebent žinočiau, kad toks stilius žmogui patinka, bet tikrai ne kiekvienam.

Kalbant apie senatvės temą, jos knygoje nebuvo labai daug. Tai kad Alanas šimtametis buvo tarsi vienas iš daugelio bruožų, bet ne esminis. Gi jei tai nebūtų akcentuojama, (nebūtų rašoma, kad šimtametis) visai būtume patikėję, kad Alanui 90 ar 80, o gal net 70. (Žinoma, kiek iš viso galima "tikėti" visa šia istorija). Skaičiau angliškai, nežinau kaip tiksliai buvo išversta fraze: "Allan realized that he had gotten old, against all odds and without having thought about it". (Jis paseno nei to tikėdamasis, nei galvodamas apie senatvę.) Gal kuo daugiau galvoji apie tai kad sensi, tuo greičiau senatvė ir ateina. O Alanui nebuvo kada galvoti, štai jums ir ilgaamžiškumo receptas.

Ačiū, Rolanda už pasidalinimą mintimis ir ilgaamžiškumo receptą.

Aš atėjau pasidalinti nauju "senatvišku" radiniu. Gal žinot Nepatogaus kino festivalį? Tai va, jų repertuare yra "Auksinis ruduo". O ten apie panašius į Alaną :)

http://m.youtube.com/watch?v=m7QAvL0C...

Dar man kilo mintis, kad labai daug simbolikos galima rasti tame Alano lipime pro langą. Jis tam tikra prasme lipo pro langą daug kartų per savo gyvenimą, t.y. leisdavosi į nuotykius, į nežinią. Galvojo ir gyveno nestandartiškai, t.y. vis išlipdavo iš tos standartinės minčių, stereotipų, įpročių dėžutės - "out of box".

Pradėjau skaityti "Gyvenimo druską" - įtraukė nuo pirmo puslapio...

Kokia gera mintis dėl "out of box"!

Beje, autoriaus katino vardas išties Molotovas :)

Ačiū visiems pasisakiusiems. Buvo smagu paskaityti kitų mintis ir palyginti su savomis.
Jeigu kas nors jau įveikė ir "Gyvenimo druską", būtų smagu išgirsti nuomones ir apie šią knygą.
Beje, jei nesunku, parašykit, kiek balų skyrėte "Šimtamečiui". Išvesiu vidurkį :)

Aš skyriau 3.

Skaičiau "Šimtametį" prieš kelis mėnesius, smagi istorija, skaičiau ir kikenau. Skyriau 5 balus.
P.S. Priminkit, ką ten Alanas pasakė Stalinui apie jo ūsus, kad vertėjas lyg apalpo išgirdęs? Prisimenu, kad buvo juokinga, kad buvo Stalino ūsai, o ką konkrečiai pasakė - pamiršau :))

Egle, paieškojau ;)

“Bet Alanas nesiruošė ilgiau ten sėdėti ir klausytis jo įžeidinėjimų. Sprogmenų ekspertas atvyko į Maskvą padėti, o ne klausytis, kaip ant jo rėkauja. Dabar Stalinui teks tvarkytis pačiam.
– Aš galvoju apie kai ką, – atsakė Alanas.
– Ką? – piktai paklausė Stalinas.
– Kodėl jūs nenusiskutate tų ūsų?
Sulig tais žodžiais pietūs baigėsi, nes vertėjas nualpo.”

Excerpt From: Jonasson, Jonas. “Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo.”

Hm, gaila nepavyko gauti šios knygos spalio mėnesį, bet būtinai skaitysiu kai tik gausiu :)

Ačiū, Juste!
:D Manau, labai mielai paskaityčiau "Šimtametį" ir dar kartą, atsipalaiduoti ir pasijuokti :)