Gabrielius Blekaitis

“It seems a miracle that we should last so much as a single day. There is no antidote, he writes, against the opium of time. The winter sun shows how soon the light fades from the ash, how soon night enfolds us. Hour upon hour is added to the sum. Time itself grows old. Pyramids, arches and obelisks are melting pillars of snow. Not even those who have found a place amidst the heavenly constellations have perpetuated their names: Nimrod is lost to Orion, and Osiris in the Dog Star. Indeed, old families last not three oaks. To set one's name to a work gives no one a title to be remembered, for who knows how many of the best men have gone without a trace? The iniquity of oblivion blindly scatters her poppyseed and when wretchedness falls upon us one summer's day like snow, all we wish for is to be forgotten.”
― W.G. Sebald, The Rings of Saturn

“Tai, ką aš galiu atkurti iš savo vaikiškos atminties, visai nėra pastatas; manyje jis visas suskaidytas į dalis - čia vienas kambarys, ten - kitas, o štai čia - koridoriaus atkarpa, kuri nejungia tų dviejų kambarių, bet egzistuoja pati savaime, kaip fragmentas. Taip manyje viskas pabira: kambariai, laiptai, ceremoningai besileidžiantys žemyn, ir kiti laipteliai - ankšti, įviji: jų tamsoje vaikščiodavai, kaip vaikšto kraujas gyslomis; bokšto kambarėliai, aukštai kabantys balkonai, netikėtai atsiveriančios altanos, į kurias buvai įstumiamas pro mažutes duris. Visai tai dar tebėra ir visuomet bus manyje. Atrodo, lyg to namo paveikslas būtų nukritęs į mane iš nepaprasto aukščio ir sudužęs mano gelmėse.”
― Rainer Maria Rilke, The Notebooks of Malte Laurids Brigge

“Baimė, kad plonytis vilnos siūliukas, atspuręs nuo antklodės krašto, yra kietas, kietas ir smailus it plieninė adata; baimė, kad šita mažutė mano naktinių marškinių saga yra didesnė už mano galvą, didžiulė ir sunki; baimė, kad štai tas duonos trupinėlis, dabar krentantis nuo lovos, pavirs stikliuku ir suduš, atsitrenkęs į žemę, ir slegiantis rūpestis, kad drauge, po teisybei, suduš ir viskas, viskas visiems laikams; baimė, kad atplėšto laiško krašto juostelė yra uždraustas daiktas, kurio niekam nevalia pamatyti, nepaprasta brangenybė, kuriai nėra pakankamai saugaus kampelio visam kambary; baimė, kad užmigęs prarysiu angliuką, gulintį prie krosnies; baimė, kad mano smegenyse pradės augti koks nors skaičius ir augs tol, kol jam nebeliks vietos manyje; baimė, kad tai ant ko aš guliu yra granitas, pilkas granitas; baimė, kad galiu pradėti šaukti ir žmonės subėgs prie mano durų ir galų gale išlauš jas, baimė, kad galiu išsiduoti ir pasakyti viską, ko man baisu, ir baimė, kad negalėsiu nieko pasakyti, nes viskas yra neapsakoma, - ir kitos baimės... baimės.
Aš prašiau sugrąžinti vaikystę, ir ji sugrįžo, ir jaučiu, kad ji vis dar tokia pat sunki kaip anuomet ir kad nebuvo jokios naudos pasidaryt vyresniam.”
― Rainer Maria Rilke, The Notebooks of Malte Laurids Brigge

“Never, writes Korzeniowski, have I travelled better than that day as we journeyed into the settling dusk. As in the old days, long ago, I saw the sun going down over the plains, a great red disc sinking into the snow as though it were setting upon the sea. Swiftly we drove on into the gathering dusk, into the infinite white wastes that met the starry skies at the horizon, where villages amidst trees floated like shadowy islands.”
― W.G. Sebald, The Rings of Saturn