Julius Narkūnas

“- Tai jūs – Rikas? Vadinasi, jūs – Rikas!
- o kas čia juokinga, vaikeliuk? Senis irgi nori pasijuokti!
- Jūs nesuprasite, aš čia šį tą prisiminiau. Cha cha! – Ašaros sruvo Etiliui per skruostus tiesiai į burną. Jis vis mušė kumščiu į stalą ir kartojo: - Vadinasi, jūs – Rikas! Kas būtų galėjęs pamanyti, kad taip juokingai! Nei pūpsančių raumenų, nei valingo smakro, nei šautuvo. Tik pilnas pinigų kapšas, smaragdinis žiedas ir atsikišęs pilvas!
- Ei, galvok, ką šneki! Aš gal ir ne Apolonoas, bet...
- Duokite ranką, Rikai. Seniai norėjau su jumis susipažinti. Tai jūs užkariausite Marsą su kokteilių plaktuvais, supinatoriais, pokerio kauliukais, jodinėtojų šmaikštais, auliniais batais, languotomis kepi ir romu.
- Aš viso labo tik kuklus biznesmenas, - droviai nuleidęs akutes pasakė Van Plankas. – Dirbu savo darbą ir gaunu už tai kuklų užmokestį. Bet, kaip sakiau, Mortai, aš jau seniai galvoju, kad reikia aprūpinti Marsą dėdulės Vigilio žaislais ir Diko treisio komiksais – ten tie dalykai bus naujovė. Šitokia didelė prekybos rinka,- juk pas jus niekas nėra girdėjęs apie politines karikatūras, ar ne? Na, matai! Trumpai drūtai - mes apibersime Marsą visokiomis gėrybėmis. Jie mūsų prekes grobstyte išgrobstys, vaikeliuk! Kas nenorės kvepalų, paryžietiškų suknelių, madingų kombinezonų, sakyk? O aukščiausios klasės avalynė?..
- Mes vaikštome basi.
- Ką aš girdžiu? – kreipėsi į lubas R.R. – Klajojančių žemdirbių planeta? Klausyk, Džo, mes tuo pasirūpinsim. Sugėdinsim visus, ir jie apsiaus. O tada parduosime jiems batų tepalo.
- O!
Jis pliaukštelėjo Etiliui per ranką.
- Tai kaip, tinka? Nori būti techninis mano filmo direktorius? Pradžiai gausi po du šimtus per savaitę, o į galą turėsi iki penkių šimtų. Ką pasakysi?
- Mane pykina, - pasakė Etilis. Jis buvo išgėręs visą „Manheteną“ ir dabar jau pradėjo mėlti.
- Persiprašau. nemaniau, kad tave šitaip susuks.”
― Ray Bradbury, The Concrete Mixer